Praamžiaus, Šventosios Gabijos Ugnelės, medžių, akmenų, upių, ežerų ir Baltijos jūros kuždesiai.
Ragučio akmens Ugnelės kūrenimas, tai po paskutiniojo MJR kilęs įkvėpimas, puoselėti tradiciją, kuri tikrai yra gyva, matant visą būrį žmonių, apsupusių aukurą per festivalio uždarymo apeigą.
Tad apsiėmiau savaitę prižiūrėti Ragučio šventyklą, senamiesčio centre, ten jau dvylika metų pasišventusiųjų žmonių kūrenamą Gabijos Ugnelę. Kiekvieną dieną ateidavau parymoti prie Dievo Ragučio akmens, prisiglausti prie šalia augančių liepų, atitrūkti nuo miesto judesio, tiesiog sau, tyloje, ir sustabdyti laiką.
Prisimenu, kaip 2011m. pirmą syki važiavau į Mėnuo Juodaragis festivalį, tuo metu radau pakeleivius renkantį ekipažą jaunuolį, savajam automobiliui užpildyti. Už vairo buvo skrybėliuotas metalistas, nepamenu jo vardo, senuk nepyk. Tačiau ačiū tau už „O kai Saulutė tekėjo“ dainą, paleistą grotuve, po festivalio, beveik grįžus į Vilnių. Ji įsirėžė gana giliai...
Tuo metu dar buvau gana „žalias“ Baltų kultūroje (kas skamba visai gerai, galvojant apie žaliuojantį medį), tačiau visuomet jaučiau trauką ir vidinę pajautą pagoniškosios Lietuvos kultūros paveldui. Manau turėjo įtakos tai, kad mama Vilniaus kolegijoje dėstė kultūros istoriją, etnokultūrą ir filosofiją, karts nuo karto sąmonėje šmėžavo: Gintaro Beresnevičiaus, Norberto Vėliaus, Marijos Gimbutienės žodžiai, citatos iš knygų.
Mėnuo Juodaragis festivalyje įsivaizdavau esąs neo-pagonis: balti, sagomis susagstyti marškiniai, dar nuo 12 klasės išleistuvių išsaugoti, nerta lininė marška, pasislėpusi už jų, velvetinės rudos kelnės. Basomis kojomis mindžiau Zaraso salos žemę ir apsikabinęs G. Beresnevičiaus knygą „Lietuvių religija ir mitologija“ gulėjau medžių pavėsyje ar saulėtoje didžiosios scenos pievoje, bandydamas pajausti romantišką pagonybės pusę.
Tais metais festivalio tema buvo „Sutartinės“, tad baigęs Turizmo ir viešbučių administravimo studijas, kur apsigyniau diplominį darbą kultūrinio turizmo srityje, numaniau ko tikėtis ir norėjau pakliūti į sutartinių dirbtuves, kurias vedė ansamblio „Kūlgrinda“ nariai. Pagiedojus šias, įtraukiančias, lietuviškas polifonines giesmes, sutariau, kad po festivalio ateisiu į ansamblį dainuoti. Labai norėjau pažinti lietuviškąsias šaknis, suprasti pasaulėjautą, nes buvau įžeistas vieno užsieniečio, sakančio, kad lietuviai yra slavai. Norėjau suprasti kuo esame skirtingi ir galimai panašūs, bet tam reikėjo bendrauti su gyvą tradiciją puoselėjančiais žmonėmis, bendruomene. Balsą turiu skambų, tad pirmojoje repeticijoje, Krivis Jonas Trinkūnas, sėdėjęs netoliese, pamalonino manąją širdį ir sakė, kad dainuosiąs su manimi bendru baritono-tenoro tonu, nes „gerai pataikau į natą“. Jaučiau didelį palaikymą iš Krivio.
Palaikymą iš Krivio jaučiu ir dabar. Jo išmintį, kuria dalinosi kelionių po Lietuvą metu. Kai studijavau Etnologijos ir folkloristikos studijas, žinios apie senąją lietuvių tikybą – pravertė savarankiškų darbų paruošimo, daugelio koliokviumų ir egzaminų metu.
O kur gi, Jono Trinkūno bendražygio, Tado Šidiškio žygiai, su VUŽK nariais. Pamenu pirmąjį rudens valčių žygį, kuomet plaukėme keliais Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais, pradedant mūsų regatą nuo Palūšės valtinės. Kuomet sustodami nendrynuose ar pakrantėse, dainuodami liaudies dainas, savotiškai kurėme nuostabų nuotykį... Didžiojoje valtyje plaukė Tadas su apytiksliai penkiolika žmonių ir aktyviai kurstė irkluotoju entuziazmą. Kiekviena valtis buvo savotiška manifestacija ir turėjo savo pavadinimą, mūsų įgulos valtis buvo „Jaunystė“. Kai nuogas išsimaudžiau viename iš „Laumės akių“ ežerėlių, įšokęs į vėsų vandenį, „tarzankės“ pagalba - pasijutau gyvas kaip niekad!