Atšilus orams, 2025m. pavasarį, planuoju ekspediciją, aplankant mitologinį akmenį - Moką. Tokio pavadinimo akmuo, manoma, yra kildinamas iš žodžio „mokyti". Vadinasi šis mitologinis akmuo gali pagelbėti sprendžiant įvairius iškylančius klausimus, patarti ar kažko išmokyti. Paukščiams sugrįžus į gimtuosius kraštus, šildant saulei, bus smagu parymoti prie Moko, užduoti klausimus ir tyloje pabandyti išgirsti jo mintis. Tad rinksiu ekipažą smalsuolių, kuriems būtų įdomu prakalbinti jį. Šviesios atminties etnologas ir virgulininkas Vaclovas Mikailionis sakė, kad Mokas yra tarsi šiuolaikinis „kompiuterinis diskas", kurį galime nuskaityti.
Mokas pirmąsyk paminėtas 1580m. Toteminis ir mitologinis akmuo Mokas yra vienas didžiausių riedulių Lietuvoje. Jis yra valstybės saugomas geologinis gamtos paminklas (2000 m.) ir archeologijos paminklas. Spėjama, kad šioje vietoje yra buvusi senovės lietuvių alkavietė, atnašautos aukos. 1971m. Lietuvos istorijos instituto ekspedicija ištyrė akmens aplinką. 80 m2 plote rasta stulpų ir, manoma, ritualinių duobių su degėsiais ir keramikos dirbinių fragmentais.
Daug įvairių padavimų pasakoja apie šį Moką apylinkės gyventojai. Pasakojama, kad seniau Mokas ir dar du akmenys, Moko žmona ir sūnus, gulėjo dešiniajame Šventosios upės krante, prie Pakalniškių km. Supykęs Mokas, kad vaikai juos akmenimis daužė ir teršė, sumanė su savo šeimyna į kitą Šventosios upės krantą persikelti. Devynias dienas ir naktis garsiai baubdami brido Mokai per Šventąją. Mokas su sūnumis laimingai kitą Šventosios upės krantą pasiekė, bet Mokienė į Šventosios dugną nuklimpo ir toje vietoje amžinai paliko. Moko sūnumi yra vadinamas kitas didelis, tačiau kiek mažesnis už Moką akmuo, esantis netoli nuo paties Moko.
Pasakojama, kad po Moku dideli turtai paslėpti. Daug žmonių įvairiausiu būdu stengėsi tuos turtus pasiimti, bet nepavyko, tad užkeikti turtai dar ir dabar po Moku tebeguli. Be to, pasakojama, kad žmonės senovėje ant Moko dievams aukas aukodavo, o žyniai ties Mokais žmones mokydavo.
Ne vien tik šie padavimai garsina Moka. Dar įdomesnės, negu paminėti padavimai, yra Moko liaudies tradicijos. Plačioje Moko apylinkėje visi nemokšai yra siunčiami, pas Moką. — „Eik pas Moką, pasimokyti!”. Vietos pusberniai mėgsta dar tam tikrus juokus krėsti. Pradeda jie iš kurio nors savo prasčioko draugo juoktis, kad šis į visus jų klausimus atsakytų, bet jei šis vis atsako, kad nieko nemoka, tai, pagaliau, jo klausia: — „Na, ar vaiką padaryti moki?” — „Nemoku!“ atsako prasčiokas. To juokaujantiesiems ir tereikėjo. Tuojau jam patariama eiti pas Moką.